Nors
pavasaris jau čia pat, šįkart nelinksma tema. Vienas klausimas seniai neduoda
man ramybės. Nerandu jam jokio loginio atsakymo. Kodėl daugumai žmonių patinka
įvairios ryškiaspalvės vienmečių gėlių kompozicijos, susodintos vazonuose,
loveliuose, kurie kabinami ant namų, pavėsinių, tvorų ar statomi ant laiptų,
terasose ir... bet kur. Aš suprantu, kai
tos visos svyrančios pelargonijos ar petunijos kabo miestuose virš tiltų, prie
vitrinų, ten, kur nėra galimybės augalų sodinti grunte, nes aplink betonas,
gatvės. Bet gi kodėl tą reikia daryti nuosavuose kiemuose, kur vietos ir dirvos
kiek tik nori. Kiekvieną pavasarį pirkti vis naujus sodinukus. Per visą sezoną
kiekvieną dieną laistyti tuos pastatomus ar pakabinamus „vazončikus“(karštomis
ir vėjuotomis dienomis turbūt po du kartus). Kodėl žmonės save taip apsunkina,
niekaip nesuprantu. Juk toks didelis pasirinkimas šiais laikais daugiamečių
gėlių ir pagal kiekvieno skonį, ir pagal kišenę. Nesakau, kad vienmetės gėlės
yra negražu ar panašiai, bet gi kam jas visas reikia „sugrūsti“ į vazonus. Manau,
kad pasodintos darželiuose, įvairiose kompozicijose su daugiamečiais augalais,
jos puikiai atrodytų.
Turiu
tokį vieną įprotį (nežinau gerą ar blogą) – kažkur bekeliaujant automobiliu
(keleivio vietoje) stebėti ir kritikuoti, kaip įvairiuose miesteliuose,
kaimuose žmonės tvarkosi savo aplinką, kiemus. Dažnai akis bado alpinariumuose
auginami serenčiai, prie senų trobų kabantys surfinijų vazonai. Jeigu
jau gyvenvietės kieme pamatysi gražų kelmą, būtinai ant jo bus „patupdytas“
vazonėlis su vienmetukėmis (kelmas savaime jau yra gražus akcentas, tai kam
„daryt sviestą sviestuotą?“). O ar skoningai atrodo prie didelio ir modernaus
namo, ant preciziškai šienaujamos vejos pastatytas senovinis arklio traukiamas
vežimas, suprantama, pilnas ryškiaspalvių vienmetukių? Kur čia logika? Gal aš
tiesiog kažko nesuprantu. Lauksiu Jūsų atsiliepimų. Turi būti gi kažkoks
paaiškinimas.
