Laikas bėga nepaliaujamai... Gi
neseniai vasara buvo, o jau metų ratas apsisuko ir ji vėl čia – nauja,
spalvota, puošni. Tada, kai pradėjau sodint savo parkelį, labai imponavo
raudonlapiai krūmai, įvairūs žoliniai augalai, turintys bordinės spalvos lapus.
Laikui bėgant daug kas keitėsi, tuo pačiu ir mano požiūris derinant spalvas
įvairiuose želdiniuose, gėlynuose. Galbūt su amžiumi ateina toks noras visur
gamtoje matyti pastelinius, neišsiskiriančius iš bendros visumos, atspalvius. O
gal čia tik man? Vis tik patraukliausia man spalva gamtoje yra žalia. Ar ryškesnė,
ar blyškesnė, ar su gelsvu atspalviu, bet ji, mano nuomone, turėtų būti
dominuojanti, kuriant visuomeninį ar privatų želdinimo projektą. Medžiai ir
krūmai, su ryškia raudona ar geltona lapija, turėtų sudaryti tik mažą procentą
visų sodinamų augalų. Manau, juos galima
panaudoti kaip akcentą ar šiaip kuriant didesnes spalvotas daugiamečių augalų
kompozicijas. Tamsialapiai želdynuose
daro „juodą skylę“, ypač, jei erdvė maža, o augalai šviesia lapija priešingai, tarsi
praplečia, padidina vaizdą.
Tolumoje augantys raudonlapiai
pūsleniai „Diabolo“ tarsi sukuria „juodą skylę“.
Raugerškis, augantis gėlyne,
tarsi padalina jį į dvi dalis.
Kai medelynuose pasiūla tokia
gausi, norisi visą tą grožį sodinti savo kieme. Tačiau prieš tai reikėtų ramiai
apmąstyti, pasibraižyti aiškų planelį, pagalvoti, kaip vienas ar kitas
ilgaamžis augalas atrodys po dešimties ar net ir po dvidešimties metų.
Kaip sakoma, geriau pasimokinti
iš svetimų klaidų. Lengva persodinti žolinius daugiamečius augalus, bet praeis
ne vieni ir ne dveji metai, kol „augimą pagaus“ persodintas medis ar krūmas.
