Vasara...

Šiemet maloniai nustebino česnakas „Summer Beauty“. Iki šiol nemaniau, kad jis toks atsparus sausrai. Puikiai atrodė beveik nelaistomuose gėlynų apvaduose, saulės kepinamose vietose, kur, deja, kiti augalai šios užsitęsusios sausros neišgyveno. Rudenį teks gerokai pakoreguoti gėlynų pakraščius, dominuojančiais taps katžolės, girmėtės, vilnotosios notros, mėlitai, galbūt ir minėtasis česnakas.

 Allium "Summer Beauty" (Česnakas)

 

Allium "Summer Beauty" (Česnakas) ir Echinacea "Milkshake" (Ežiuolė)

Vieni iš ilgiausiai žydinčių augalų vasarą – katžolės. Jos taip pat labai gerai ištveria sausras, tinka nederlingiems, žvyruotiems pakraščiams apželdinti. Sibirinė katžolė išsiskiria iš savo gentainių žymiai didesniu ūgiu bei pločiu. Tai tarsi gėlė-krūmas. Ne vienas apsilankęs mūsų sodyboj yra paklausęs, „ar gerai žiemoja ši budlėja?“. Derlingoje dirvoje ji iš tiesų savo įspūdingu dydžiu ir storomis, išlinkstančiomis šakomis primena budlėją.

  

Nepeta sibirica "Souvenir d' Andre Chaudron" (Sibirinė katžolė), kairėje - Persicaria polymorfa

 Nepeta sibirica "Souvenir d' Andre Chaudron" (Sibirinė katžolė)

 Nepeta sibirica "Souvenir d' Andre Chaudron" (Sibirinė katžolė), priekyje - Veronicastrum sachalinense (Sachalininis veronikūnas)

Jaučiu didelę simpatiją ažūriniams augalams. Vieni jų – patagoninė verbena. Nors ir ne daugiametė, tačiau puikiai pati kasmet atsinaujina iš sėklų, belieka išravėti ne vietoj išdygusius sėjinukus.

 

Verbena bonariencis (Patagoninė verbena) ir Actaea racemosa (Kekinė blakėžudė)

 

Taip pat labai gerai pritapęs ir prie daugelio augalų tinkantis (irgi ažūrinis) – pelkinis ratenas. Beje, geroje dirvoje pernelyg greitai besiplečiantis.

 Succisella inflexa "Frosted Pearls" (Pelkinis ratenas), kairėje - Digitalis ferruginea "Gigantea"(Rūdėtoji rusmenė)

Vienas iš stambesnių ažūrinių augalų – didžioji cephaliarija. Nors pasiekia vasarą 2 metrų ūgį, drąsiai galima sodinti ir pirmame plane – neužstos toliau augančių augalų.

Cephalaria gigantea (Didžioji cephaliarija)

Kokia gi vasara be vienadienių. Nėra jos mano mėgstamiausios gėlės, tačiau pasodinus jas šalia kažkokių smulkiažiedžių, „orinių“ ar varpinių (pvz. šluotsmilgių, virblių), gaunasi visai įdomūs, natūraliai atrodantys derinukai.

 

Hemerocallis "Double Bold One"  (Vienadienė), Echinacea "Leilani" (Ežiuolė) ir Deschampsia caespitosa "Tardiflora" (Kupstinė šluotsmilgė)

Auginu keletą aukštaūgių vienadienių, kurios labai tinka natūralistiniams gėlynams. Jų žiedai ne tokie išraiškingi, smulkesni, tačiau kero forma geresnė, labiau dera su kitais daugiamečiais augalais.

Hemerocallis citrina (Citrininė vienadienė), dešinėje - Veronicastrum "Diane" (Veronikūnas)

Hemerocallis "Autumn Minaret" (Vienadienė)

Parkelio spalvos

Laikas bėga nepaliaujamai... Gi neseniai vasara buvo, o jau metų ratas apsisuko ir ji vėl čia – nauja, spalvota, puošni. Tada, kai pradėjau sodint savo parkelį, labai imponavo raudonlapiai krūmai, įvairūs žoliniai augalai, turintys bordinės spalvos lapus. Laikui bėgant daug kas keitėsi, tuo pačiu ir mano požiūris derinant spalvas įvairiuose želdiniuose, gėlynuose. Galbūt su amžiumi ateina toks noras visur gamtoje matyti pastelinius, neišsiskiriančius iš bendros visumos, atspalvius. O gal čia tik man? Vis tik patraukliausia man spalva gamtoje yra žalia. Ar ryškesnė, ar blyškesnė, ar su gelsvu atspalviu, bet ji, mano nuomone, turėtų būti dominuojanti, kuriant visuomeninį ar privatų želdinimo projektą. Medžiai ir krūmai, su ryškia raudona ar geltona lapija, turėtų sudaryti tik mažą procentą visų sodinamų augalų. Manau,  juos galima panaudoti kaip akcentą ar šiaip kuriant didesnes spalvotas daugiamečių augalų kompozicijas. Tamsialapiai  želdynuose daro „juodą skylę“, ypač, jei erdvė maža, o augalai šviesia lapija priešingai, tarsi praplečia, padidina vaizdą.

Tolumoje augantys raudonlapiai pūsleniai „Diabolo“ tarsi sukuria „juodą skylę“.

 

Raugerškis, augantis gėlyne, tarsi padalina jį į dvi dalis. 

Kai medelynuose pasiūla tokia gausi, norisi visą tą grožį sodinti savo kieme. Tačiau prieš tai reikėtų ramiai apmąstyti, pasibraižyti aiškų planelį, pagalvoti, kaip vienas ar kitas ilgaamžis augalas atrodys po dešimties ar net ir po dvidešimties metų. 

Kaip sakoma, geriau pasimokinti iš svetimų klaidų. Lengva persodinti žolinius daugiamečius augalus, bet praeis ne vieni ir ne dveji metai, kol „augimą pagaus“ persodintas medis ar krūmas.